Boksas

Lietuvos boksininkai olimpinėse žaidynėse. Medalių laukėme nuo 1968-ųjų

Spread the love

Boksas buvo viena iš penkių sporto šakų, kurių atstovai gynė Lietuvos garbę dar tarpukario olimpinėse žaidynėse. Tiek tada, tiek atkūrus nepriklausomybę keli mūsų šalies boksininkai buvo visai šalia garbės pakylos, bet pralaimėjo ketvirtfinalio kovas ir medalių neiškovojo.

Užtat apdovanojimų pelnė XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose olimpiniame ringe kovoję Lietuvos bokso auklėtiniai. Auksu džiaugėsi Danas Pozniakas, sidabru – Ričardas Tamulis ir Jonas Čepulis, bronza – Romualdas Murauskas.

Olimpinis krikštas – Amsterdame

Pirmasis olimpinis įrašas Lietuvos bokso metraštyje buvo padarytas 1928 metais, kai kovoti Amsterdamo žaidynėse išvyko Kauno LDS (Lietuvos dviratininkų sąjunga) klubo sportininkai Kazys Markevičius ir iš Šiaulių kilęs Juozas Vinča.

K.Markevičius lengvo svorio varžybose pralaimėjo jau pirmąją kovą su prancūzu Georges‘u Carcagne‘iu. Tuo tarpu Lietuvos pussunkio svorio boksininkas J.Vinča įveikė pirmąjį varžovą prancūzą Robert‘ą Foquet ir pateko į ketvirtfinalį. Jame lietuvis surėmė pirštines su Donu McCorkindale‘u iš Pietų Afrikos.

Taip apie J.Vinčos kovą rašė didžiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos aidas“:

„Rugpiūčio 9 antrame Vinčos su afrikiečiu Corkindaliu Vinča pirmą roundą vedė energingai. Antrame rounde Vinča buvo žymiai užgautas į veidą. Teisėjas, palaikydamas afrikietį, sustabdė antro roundo pirmoj minutėj rungtynes, paskelbdamas afrikietį nugalėtoju. Vinča nukritęs žemėn nebuvo. Dr. Jurgelionis pareiškė protestą“.

Lietuvos delegacijos vadovo Antano Jurgelionio protestas nieko nepakeitė ir į pusfinalį pateko J.Vinčos varžovas.

Amsterdame J.Vinča su dar trimis boksininkais pasidalijo penktąją vietą. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo geriausias Lietuvos sportininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Lemtingas ketvirtfinalis

Geriausiam pirmųjų pokario metų Lietuvos boksininkui Algirdui Šocikui olimpinis turnyras baigėsi taip pat, kaip geriausiam tarpukario boksininkui J.Vinčai. A.Šocikas per 1952 metų Helsinkio žaidynes irgi pralaimėjo ketvirtfinalio kovą.

A.Šocikas pirmajame sunkiasvorių turnyro rate nesunkiai nugalėjo lenką Antonį Goscianskį. Teisėjas dėl didelio lietuvio pranašumo kovą nutraukė jau antrajame raunde.

Antrajame rate mūsų boksininkui žengti į ringą nereikėjo, o ketvirtfinalio burtai jam varžovu parinko Pietų Afrikos atstovą Driesą Niemaną.

Atrodė, kad olandų kilmės afrikietis nekels didelės grėsmės, tačiau vos prasidėjusi kova pakrypo labai netikėtai: A.Šocikas jau pirmą minutę praleido du stiprius smūgius ir turėjo pasitraukti iš ringo.

Po Helsinkio žaidynių šlovingą karjerą pratęsęs A.Šocikas dukart tapo Europos čempionu (1953 ir 1955 m.), buvo nenugalimas SSRS pirmenybėse ir daugelio manymu galėjo kovoti dėl medalio 1956 metų Melburno olimpinėse žaidynėse. Tačiau 1956-ųjų vasaros pabaigoje, iki žaidynių likus vos trims mėnesiams, A.Šocikas nusprendė atsisveikinti su didžiuoju boksu.

Melburne kovojo kitas mūsų šalies boksininkas – Romualdas Murauskas. Jis ir tapo pirmuoju olimpinį medalį laimėjusiu Lietuvos bokso auklėtiniu.

Bronzą iškovojęs A. Kazakevičius nežada sustoti: „Stengsimės pakeisti medalio spalvą“

R.Murausko kelias ant pussunkio svorio garbės pakylos buvo labai trumpas. Lietuvos boksininkui pasisekė traukiant burtus, todėl jis praleido pirmąjį ratą ir olimpiniame ringe nugalėjo tik vieną varžovą – australą Tony Madiganą.

Pusfinalyje lietuvis nusileido amerikiečiui Jimui Boydui.

Olimpinė sėkmė buvo vienintelis itin ryškus R.Murausko karjeros blyksnis. Šis boksininkas nelaimėjo nė vieno Europos pirmenybių medalio (pasaulio pirmenybės tada dar nebuvo rengiamos) ir tik sykį tapo SSRS čempionu. Užtat čempionu tapo kaip tik tada, kai labiausiai reikėjo – dalinant olimpinius kelialapius.

Kovojo su buvusiu kaliniu

Kur kas ryškesnį pėdsaką bokse paliko 1964 metais olimpinį sidabro medalį laimėjęs Ričardas Tamulis. Į Tokijo žaidynes jis vyko jau būdamas dukart Europos, keturiskart SSRS čempionas, todėl ir per olimpinį antrojo pusvidutinio svorio boksininkų turnyrą buvo laikomas pagrindiniu favoritu.

Kaunietis jam palankias prognozes patvirtino tik iki finalo. Jis nugalėjo tris varžovus, bet lemiamoje dvikovoje nusileido lenkui Marianui Kasprzykui.

Lenko pergalė buvo didelė staigmena, nes jis prieš pat olimpines žaidynes į ringą grįžo po ilgos pertraukos. 1961 metais M.Kasprzykas buvo nuteistas už dalyvavimą muštynėse, o Lenkijos bokso federacija gatvėje, o ne ringe kumščiais pasišvaisčiusį vyrą diskvalifikavo iki gyvos galvos.

Likus keliems mėnesiams iki žaidynių Lenkijos sporto vadovai diskvalifikaciją atšaukė ir atrankos turnyrą jam neįprastoje svorio kategorijoje (iki tol boksavosi lengvesnėje) laimėjęs M.Kasprzykas iškeliavo į olimpinį Tokiją. Ten ir perbėgo kelią turnyro favoritui R.Tamuliui.

Finalą laimėjo be kovos

Iš pradžių R.Murausko bronza, po to R.Tamulio sidabras… Taip Lietuvos boksas pamažu artėjo prie aukščiausio tikslo – olimpinio aukso.

Trūkstamą medalį 1968 metais iškovojo Danas Pozniakas, Mechike laimėjęs pussunkio svorio varžybas. Dar 1962-aisiais pirmą kartą SSRS čempionu tapęs ir 1963-ųjų Europos pirmenybių sidabro medalį laimėjęs D.Pozniakas buvo laikomas pagrindiniu pretendentu vykti jau į 1964-ųjų žaidynes. Tačiau tada vilnietis netikėtai pralaimėjo lemiamą SSRS olimpinės atrankos kovą rusui Aleksejui Kiseliovui. Užtat nuo tada iki pat karjeros pabaigos D.Pozniakas laimėjo visus svarbiausius mačus. Jis triskart tapo Europos čempionu (1965, 1967 ir 1969 m.), o Mechike iškovojo ir kiekvieno sportininko karjerą vainikuojantį olimpinį aukso medalį.

Viršūnės link D.Pozniakas žygiavo tvirtais žingsniais. Pirmoje kovoje savo gimtadienio išvakarėse jis nokautu nugalėjo kone pavojingiausią varžovą kubietį Gregorio Aldamą, ketvirtfinalyje – Jurgeną Schlegelį iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, pusfinalyje – bulgarą Giorgį Stankovą.

Kovoti finale D.Poniakui nereikėjo. Lietuvos boksininkui buvo įskaityta pergalė, nes varžovas Ionas Monea iš Rumunijos patyrė traumą.

Du stipriausi pasaulio mėgėjų pussunkio svorio boksininkai pirštines surėmė tik po metų. 1969-aisiais D.Pozniakas ir I.Monea pateko į Bukarešte vykusių Europos pirmenybių finalą. Jam pasibaigus teisėjas į viršų pakėlė D.Pozniako ranką.

Nusileido būsimai legendai

Puikiai Mechike boksavosi ir sunkiasvoris Jonas Čepulis. Pakeliui į finalą visos trys jo kovos dėl didelio pranašumo buvo nutrauktos anksčiau laiko: britas Billy Wellsas ir meksikietis Joaquinas Rocha rankšluostį išmetė antrajame raunde, Berndas Andersas iš Rytų Vokietijos – trečiajame.

Deja, tris įtikinamas pergales pasiekusiam J.Čepuliui lemiamoje kovoje pačiam teko patirti, ką reiškia geležiniai varžovo kumščiai. Finale lietuvį nugalėjo 19-metis teksasietis, tik 1968-aisiais įsiveržęs į Amerikos ringą, bet iškart pradėjęs vieną po kito guldyti labiau patyrusius varžovus. To teksasiečio vardas dabar žinomas net daugeliui boksu visai nesidominčių žmonių – George‘as Foremanas.

Kovodamas su būsimuoju pasaulio profesionalų čempionu J.Čepulis atsilaikė tik vieną raundą. Antrojo raundo 33-ąją sekundę mačas buvo sustabdytas dėl didelio G.Foremano pranašumo.

Tačiau J.Čepuliui ir sidabro medalis buvo milžiniškas laimėjimas. Juo labiau kad metų pradžioje šio lietuvio net nebuvo SSRS olimpinės rinktinės kandidatų sąraše.

Lietuvių riba – ketvirtfinalis

Iš ringo pasitraukus D.Pozniakui ir J.Čepuliui Lietuvos boksas išgyveno nedidelį nuosmūkį. Tiesa, aštuntajame dešimtmetyje du lietuviai dar laimėjo pasaulio ir Europos pirmenybių medalių, tačiau į olimpines žaidynes nepavyko patekti nei Europos čempionui Juozui Juocevičiui, nei pasaulio vicečempionui Nikolajui Jerofejevui, nei kuriam nors kitam boksininkui.

Lietuviai į olimpines žaidynes grįžo tik atkūrus šalies nepriklausomybę – 1992 metais Barselonoje. Nuo tada visose žaidynėse dalyvaudavo bent du Lietuvos boksininkai.

Deja, medalių iškovoti kol kas nepavyko. Olimpinėse varžybose mūsų šalies atstovams geriausiu atveju pritrūkdavo vienos pergalės ir jie galutinėje rikiuotėje turėdavo tenkintis penktąją vieta.

Šią poziciją iškovojo ketvirtfinalio kovas pralaimėję Vitalijus Karpačiauskas (1992 m.), Gitas Juškevičius (1992 m.), Ivanas Stapovičius (2000 m.) ir Jaroslavas Jakšto (2004 ir 2008 m.).

Į Barseloną – keturiese

Didžiausia Lietuvos boksininkų rinktinė dalyvavo pirmose atkūrus nepriklausomybę olimpinėse žaidynėse. 1992 metais į Barselonos ringą lipo keturi lietuviai.

Labiausiai džiugino antrojo pusvidutinio svorio turnyre dalyvavęs V.Karpačiauskas. Jis įveikė du pajėgius varžovus rusą Andrejų Pestriajevą bei amerikietį Pepe Reilly ir tik ketvirtfinalyje nusileido tailandiečiui Chenglai Arkhom.

Pasitvirtino mačo išvakarėse A.Šociko pasakyti žodžiai: „Gitas moka puikiai smūgiuoti, bet gali pats praleisti vieną nokautuojančią varžovo ataką“.

Pritrūko patirties

Sidnėjuje ketvirtfinalį pasiekė I.Stapovičius. Du varžovus įveikusio vilniečio žygį sustabdė Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos boksininkas Kimas Unas-Cholis.

Korėjietis laimėjo aiškia persvara 22:10.

„Varžovas buvo neblogas, bet įveikiamas. Tačiau Ivanas boksavosi ne taip, kaip norėjosi, – pripažino lietuvio treneris Stanislavas Mižigurskis. – Ivanui tik dvidešimt metų, ir per ilgas pertraukas tarp kovų jis perdegė psichologiškai“.

Dvi J.Jakšto galimybės

Dukart medalis vienu stipriu smūgiu buvo pasiekiamas J.Jakšto. Šis sunkiasvoris yra vienintelis dukart į olimpinį ketvirtfinalį patekęs Lietuvos boksininkas.

Atėnuose J.Jakšto prizines viltis išsklaidė egiptietis Mohamedas Aly, Pekine – britas Davidas Price‘as.

2004-aisiais Lietuvos boksininką kartą į nokdauną pasiuntusio M.Aly pranšumas nebuvo didelis, tačiau jis laimėjo pelnytai. Vis dėlto lietuvių štabas sunkiai susitaikė su nesėkme ir pradėjo kurti sąmokslo teorijas.

„Teisėjus skirsto musulmonas iš Egipto kartu su musulmonu iš Azerbaidžano. Todėl ir parinko egiptiečiui palankius teisėjus, kurie padėjo laimėti kovą“, – žaibais svaidėsi Lietuvos bokso rinktinės treneris Vladimiras Bajevas.

2008-aisiais J.Jakšto sustabdė ne tiek varžovas, kiek atsinaujinusi trauma.

„Situacija buvo tokia: smūgiuojant maksimaliu krūviu buvo sudirgintos stuburo nervų šaknelės ir skausmas žaibiškai išplito į koją“, – kodėl J.Jakšto jau antrojo raundo 9-ąją sekundę pasitraukė iš ringo, paaiškino Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas.

Staigus skausmas po kelių minučių praėjo, bet žaidynės boksininkui jau buvo pasibaigusios.

Pastaroji kova buvo lygi, tačiau teisėjai suskaičiavo daugiau tailandiečio taiklių smūgių. Labai apmaudžiai varžovui iš Nigerijos Richardui Inbeneghu ketvirtfinalyje pralaimėjo antrojo sunkaus svorio boksininkas G.Juškevičius. Jis turėjo pranašumą, bet praleido vieną galingą afrikiečio smūgį, kuris ir užbaigė G.Juškevičiaus olimpines kovas.

Leave a Comment