Boksas

Fotoparoda bokso sporto didžiavyriams

Spread the love

Dar rudeniškai gražios gruodžio 2 dienos, penktadieno pietų metą Vilniaus miesto savivaldybėje iškilmingai atidaryta mano fotoparoda „Lietuvos bokso sporto didžiavyriai“, skirta šviesiam Zigmo Katiliaus atminimui.

Labai džiaugiuosi, kad savo nuotraukas, kurias kaupiau 20 metų, galėjau pateikti Vilniaus miesto plačiąjai visuomenei. Į mano kvietimą atsiliepė bokso sporto veteranai, buvę vyro bendradarbiai-žalgiriečiai ( Zigmas Katilius buvo nuo 1966 metų „Žalgirio“ sporto draugijos garbės narys ), vyro ir mano studijų draugai, namo ir sodo kaimynai, miestiečiai. Atėjo žmonės, kurie išgirdo anonsą per Lietuvos radiją, kurie skaito mano per du metus parašytus straipsnius

Laikas labai greitai bėga… Kai pradžioje metų derinau parodos laiką, savivaldybės darbuotojai pasiūlė šios parodos atidarymą, būtent gruodžio 2-ąją dieną. Dievulis mato – tai diena, kai lygiai prieš trejus metus Kūno kultūros ir sporto departamente mano pirmosios surengtos fotoparodos atidarymo dieną vyras atsisveikino su gyvenimu…

Didžiuojuosi, kad šią fotoparodą atidarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja sportui ir kultūrai, Kultūros skyriaus vadovė Kristina Ulevičiūtė. Džiaugiausi turėjusi galimybę pasidalinti savo mintimis su gausiai susirinkusiais, pagerbti Lietuvai nusipelnusius bokso sporto vyrus – mūrus – ąžuolus, kaip aš vadinu – didžiavyrius, priminti gražią ir garbingą šios vyriškos sporto šakos istoriją. Galvoju ir sakau, kad visuomet reikia prisiminti ir suspėti pasakyti gerą žodį dar žmogui gyvam esant, pagerbti jau mus palikusius. Netekties žaizda artimųjų atmintyje neužgyja, bet apie tai kalbėti reikia, nes be praeities nesukursime ateities. Ateitis šviesesnė ir prasmingesnė tuomet, kai galime didžiuotis pasiekimais, garbinga praeitimi. Apie tai aš siekiu, esu įsitikinusi ir noriu kalbėti. Ši mano paroda, apkeliavusi Marijampolę, Kauną, Tauragę, Klaipėdą, Šilutę, Panevėžį ( kai kur net ne po vieną kartą ), skirta būtent Lietuvos vardą garsinantiems ir garsinusiems bokso sporto didžiavyriams. Mano giliu įsitikinimu, jeigu treneriai, vietoj vienos treniruotės su jaunaisiais boksininkais ateitų į mano fotoparodą, tai šios „treniruotės“ būtų didesnė nauda dėl tolimesnio užsidegimo siekti pergalių, tai būtų žmogiškumo pamoka… Šiandien aš jau stebiu, kad net ne tik jaunimas visiškai nežino mūsų garbingų pasiekimų bokse, mūsų bokso didžiavyrių. O boksas ypač turi kuo didžiuotis! Man kyla logiškas klausimai: – Kodėl mūsų jaunimas mokyklose to nemokomas ?.. Kodėl mes turime mylėti tik vieną sporto šaką ?.. Todėl, kiekvieną kartą, naudodamasi proga, prašau visus, kas turi nuotraukų, prisiminimų iš garbingos bokso praeities, pasidalinkite. Būsiu dėkinga. Jau nemažai esu surinkusi medžiagos, ruošiu išleisti apie tai knygą, kad mūsų bokso istorija nenueitų užmarštin. Visų mūsų pastangomis bus ji vertingesnė. Istoriją kuria žmonės…

Būdama daugiau 30 metų tarp boksininkų, visada stengiausi matyti žmogų per moteriškąją prizmę, ne smūgiuojantį, ne kitam suteikiantį skausmą, o žmogų. Spėjau per gyvenimą pastebėti, kad vyrai taip pat jautrūs, juos žeidžia akivaizdi neteisybė, kad vyrams irgi reikalingas geras žodis, supratimas, kad jie galėtų siekti savo gyvenimo pergalių. Kas kaip bekalbėtų – labai svarbu šeima ! Mano supratimu šeima – didelė vertybė. Todėl bendrauju su didžiavyrių šeimomis, kuriems Zigmo Katiliaus fondo vardu ( neturiu savo gyvenimo patarėjo – tad teko spręsti kaip pati suprantu, moteriškai ) kam pasodinti vardinius ąžuolus „Neregėtos Lietuvos“ tūkstantmečio ąžuolyne. Pirmasis ąžuolas pasodintas Danui Pozniakui – Lietuvos pirmąjam olimpiniam čempionui. Per šiuos du metus suradau giminaičius jau išėjusių bokso didžiavyrių. Šiandien jau labai graži mūsų komanda, kuriems auga vardiniai ąžuolai – 34 ! ( sąrašas – nuotraukoje, o 2012 m. gegužės mėnesio pradžioje bus pasodintas 35 -asis – Juliui Kibui ). O kur dar jų šeimų nariai ! Mes jau – jėga !

Ąžuolo vietą žmonių sąmonėje lemia jo, kaip medžio tvirtumas, ilgaamžiškumas, atsparumas šalčiui ir sausrai, įspūdinga išvaizda, dydis, labai graži lapų forma, o žmonių gyvenime – asmenybės ištvermė, tvirtas charakteris, sielos ramybė ir dvasios didybė.

Šios parodos metu turėjau garbės vilniečiams didžiavyriams ar jų šeimos nariams, kurie neturi galimybės ir negali atvykti į Marijampolę, į Zigmo Katiliaus vardo bokso turnyrą ( trečias turnyras – 2012 02 24-25 ) įteikti vardinių ąžuolų pasodinimo pažymėjimus. Pažymėjimą įteikiau Leonardui Rugiui, kuris atvyko su sūnumi Martynu ( „Dainavos gidas“ 2010 12 03 „Lietuvos nusipelniusiam treneriui Leonardui Rugiui – 75“ ), galėjusiam susitikti su jaunystės draugais, su Arūnu Grabažiumi, atvykusiu net iš Ignalinos.Vardinis ąžuolas fondo vardu pasodintas ir vyro kurso draugui Romualdui Grušui, kuris mums visus penkerius nelengvus metus lankė vyrą, kėlė jo dvasią ligos patale – už žmogiškumą. Tai Žmogus iš didžiosios raidės, kokių norėtųsi sutikti vis dažniau… Apsidžiaugiau galėdama pristatyti p.Joaną Levickienę ir įteikti jai vyro Alfredo Levicko vardu, jau antrus metus augančio, ąžuolo pasodinimo pažymėjimą. Nepelnytai neprisimenamas nusipelnęs Lietuvos ir SSRS treneris Alfredas Levickas – pirmojo Lietuvos olimpinio čempiono Dano Pozniako treneris, jis išugdė net 39 ! bokso sporto meistrus, įvairių varžybų, čempionatų nugalėtojus ir prizininkus. Dėkinga, kad atvyko vieno iš geriausių Marijampolės boksininkų, 6 kart Lietuvos čempiono – Vido Garbulio sūnūs ir sesuo, kuriems, taip pat, galėjau įteikti minėtą pažymėjimą.

Šioje parodoje viskas buvo taip tikra ir jautru, ko mes skubėdami ir pasigendame… Tad begaliniai džiaugiuosi matydama savo parodose šiltus kovos draugų apsikabinimus, metų naštos paliestus, bet besišypsančius veidus, spindinčias jų akis. Labai smagu, kai tai pastebi ir jaunimas. Kai atsiliepimų knygoje, kurią turiu nuo pirmosios parodos, pamatai įrašą „Ačiū, kad atsimenate“, patikėkite – tai verta gyventi ir dirbti. Buvau sujaudinta sveikinimų – šiltų, gražių žodių. Kraštietė aktorė Alvyda Čepaitytė – Sipienė sveikino Mairorio žodžiais: „…Mylėk tuos amžius vardais garsingus, kurie išugdė tautos galiūnus…“ Savo apsilankymu Lietuvos bokso žiedą pagerbė seimo narys Arvydas Vidžiūnas. Jo, lietuvių kalbos žinovo ir puoselėtojo – gražus sveikinimas, o palyginimą su bokso sporto seserimi – priimu. Buvo malonu matyti buvusį bokso federacijos prezidentą Povilą Pilecką, kuris sėkmingai federacijai vadovavo 11 metų. Nereikia užmiršti, kad jis dar 1989 metais Pasaulio bokso čempionato Maskvoje metu, kartu su prezidiumo nariais Danu Pozniaku ir Juozu Juocevičiumi kreipėsi į AIBA prezidentą E.Čiaudrį su prašymu priimti Lietuvą į Pasaulio mėgėjų bokso asociaciją.

Sugrįžusi vakare į namus, buvau maloniai nustebinta. Savo Facebook‘e jau radau vienos parodos viešnios – p.Onos Baliukienės, su kuria nebuvau pažįstama, nė karto nei mačiusi, nei kabėjusi, sukeltas parodos nuotraukas, o po viena ir parašytus žodžius. Noriu pasidalinti su visais:
„Ateina laikas,
Kada lenkiamės
Prieš žmogų –
Tai linksmą moterį,
Kurios keliai
Sutapo su šeima,
Su vyrų sportu,
Kurie apgynė
Garbę Lietuvos,-
Kaip didžiavyriai,
Mūsų visų miško
Stiprūs ąžuolai.
Kaip Tu visur
Ir visada suspėjai,
Kaip Tu galėjai bėgti
Per visą ilgą
Vasarą ir žiemą,
Bet ir dabar dar stovi
Prie savo mylimojo šono –
Tai pavyzdys visoms
ŽMONOMS.
Jo nebėra,
Bet Tu neši jo vėliavą –
Tai Jūsų abiejų
Viltis ir triūsas,
Atiduotas mums.“

Nemoku taip gražiai net padėkoti, kaip moka p.Onutė parašyti… suspaudė širdį… gomury kažkas užstrigo… „nuriedėjo skruostu ašara viena“…

P.S. Turėdami savo nuomonę – reiškite ją, bet prašau vieno – nesikoliokite.

Dėkoju Vilniaus miesto savivaldybei, suteikusiai galimybę parengti šią fotoparodą, visiems atsiliepusiems į kvietimą ir atvykusiems į fotoparodą dėkoju ir noriu palinkėti didžiausio turto – sveikatos. Paroda veiks dar iki gruodžio 09 darbo dienos pabaigos. Kviečiu apsilankyti.

Leave a Comment