Boksas

Dvidešimtmetis boksininkas Evaldas Petrauskas skina pergales ir skiria jas Airijoje augančiai dukrai

Spread the love

Su Evaldu Petrausku susitikome ten, kur jis praleidžia daugiausia laiko – olimpiniame centre. Čia jis su kitais sportininkais gyvena ir treniruojasi. Vos dvidešimties metų sportininkas jau yra pasiruošęs visus nustebinti Londone.

Prieš išvykstant į didžiausią sportininko karjeroje renginį, olimpines žaidynes, Evaldas Petrauskas buvo tinkamai išlydėtas iš savo gimtojo miestelio Šilutės. Dieną prieš tai boksininkas skyrė laiko ir išsamesniam pokalbiui apie pasiruošimą naujam sportiniam iššūkiui.

– Olimpinį pasirengimą teko derinti su kitu svarbiu gyvenime etapu – baigiamaisiais egzaminais. Kaip sekėsi juos įveikti?

– Grįžau tik prieš keletą dienų ir tiesa pasakius, net pats rezultatų nežinau, man tik pranešė, kad visus egzaminus išlaikiau, viskas gerai. Brandos atestatas jau greitai bus mano rankose ir galėsiu stoti į Lietuvos edukologijos universitetą. Nuo rugsėjo mėnesio jau turėčiau būti studentas. Kadangi turėsiu daug varžybų, studijuosiu neakivaizdžiai.

– Boksas. Kaip sugalvojai pasirinkti tokią nelengvą sporto šaką?

– Nusprendžiau būdamas dar visai mažas. Mano brolis Arvydas dar būdamas devynerių sumanė lankyti bokso treniruotes. Jis treniravosi gal metus, kai vieną šeštadienį aš prisijungiau prie jų ir mes žaidėme regbį. Boksininkai dažnai užsiimdavo ir šiuo sportu. Po mano žaidimo, treneris man pasakė, kad pirmadienį jau būčiau salėje, nes jis pamatė, kad aš galiu būti geras boksininkas.

– Ar visuomet buvo ta svajonė įlipti į olimpiados ringą?

Kai man buvo vienuolika, mes su treneriu per televiziją stebėdavome olimpines kovas. Kai pradėjau pats laimėti vis daugiau kovų, supratau, kad vieną dieną turiu sudalyvauti olimpinėse žaidynėse. Atvažiavus į Vilnių, apie tokią galimybę vis užsimindavo ir treneris.

– Ar skiriasi paprasti turnyrai nuo olimpinių žaidynių?

Žiauriai skiriasi. Ypač psichologinis spaudimas padidėja. Pasaulio čempionatuose susirenka sportininkai iš viso pasaulio, olimpinėse žaidynėse – tik patys geriausi. Prieš svarbias kovas, būna, kad nemiegu visą naktį. Taip buvo ir prieš iškovojant kelialapį į olimpiadą. Klausiau savęs, kas bus, jei pralošiu? Nesinori savęs ir kitų nuvilti. Kažkaip bandau tada save nuraminti geromis mintimis.

– Bet viskas dėl baimės pralaimėti, o kaip fizinis skausmas? Ar apie jį negalvoji?

– Tikrai ne. Boksas yra viena iš švelniausių sporto šakų. Traumų čia beveik nebūna, o juk krepšinyje nuolat ranką ar koją susilaužo, raiščius pasitempia. O bokse trauma yra nebent prakirstas antakis ar lūpa. O dėl tų smūgių, tai juk ir treniruojiesi, kad jų išvengtum.

– Kokio rezultato iš tavęs olimpiadoje tikisi treneriai?

– Aš pats labai tikiuosi gero rezultato. Bent pora kovų turiu laimėti. Būtų fantastiška iškovoti medalį. Nieko nėra neįmanomo. Jei įdedi daug pastangų ir burtai gerai susiklosto, gali laimėti. Vykstu su Egidijumi Kavaliausku, kuris taip pat yra labai perspektyvus ir stiprus boksininkas. Tikrai manau, kad nenuvilsime ir medalių galite tikėtis.

– Ne visi taip geranoriškai žvelgia į boksininkus. Su kokia aplinkinių nuomone pats susiduri?

– Standartine. „Boksininkai yra kvaileliai“ ir panašios nuomonės. Jie galvoja, kad mes galvas susidaužome ir tiek. Tačiau boksininkai nėra kvaili, jie dalyvauja visuomenes gyvenime, atsiduria ir Seime. Tiesiog juos nepelnytai nuvertina. Pavyzdžiui, futbole kamuolys irgi skrenda labai dideliu greičiu, galvai gali pakenkti dar labiau. Kiti galvoja, kad mes perkeliame savo veiksmus į kasdienybę. Šilutėje man niekada neteko pakelti rankos, Vilniuje buvo užpuolę keturiese, tuomet jau sumušė ir su lazda. Pats į konfliktus nesiveliu. Nei vienas tikras sportininkas į muštynes nesivels, geriau jau pasišalins ar išskirs besimušančius.

– (Evaldui paskambina mama). Ar šeima palaiko tavo apsisprendimą boksuotis?

– Taip, labai. Ir visada palaikė. Labai dėl to džiaugiuosi. Vaikystėje būdavo, kad pats nenorėdavau eiti į treniruotes, bet tėvas neleisdavo. Visuomet, kai reikėjo, pats nuveždavo, bet norėjo, kad treniruočiausi. Džiaugiuosi, kad jų nenuviliu ir iškovoju medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Turiu jaunesnį brolį, kuriam 13 metų ir jis taip pat boksuojasi. Gera matyti, kaip jis tobulėja.

– Egidijus Kavaliauskas atskleidė, kad jam pasiruošti padeda ir tikėjimas, ar pats meldiesi?

– Na taip. Pasimeldžiu. Tikiu, kad Dievas yra aukštai tenai. Galbūt jis išgirs ir padės. Bažnyčioje apsilankau ir rožančių nešiojuosi. Dauguma sportininkų yra religingi. Mike‘as Tysonas net pakeitė religiją, perėjo į islamą.

– Kiek iš eilės kovų esi nepralaimėjęs?

– Pamenu, kad per tris metus esu pralošęs tiktai dvi kovas. Kol buvau jaunimo kategorijoje, gerą rezultatą išlaikyti buvo nesunku. Perėjus į suaugusius, varžovai yra stipresni. Viename čempionate nugalėjau uzbeką, o su pirmuoju rusų rinktinės boksininku rezultatas buvo 5:5, teisėjai skyrė pergalę jam. Kitame turnyre taip pat teko nusileisti mažu rezultatu rusui. Praktiškai, jie man ir sudaro daugiausia problemų.
Evaldas Petrauskas

– Kaip jautiesi po pralaimėtų kovų?

– Kol neįpratau, pralošti buvo labai skaudu. Visuomet kaltinu tik save, juk pralošiu tai aš. Buvo tik keletą varžovų, kurie buvo stipresni ir man prieš juos laimėti buvo ankstoka. Po vienos iš kovų su rusu, jis pasakė, kad jam tai buvo viena iš sunkiausių kovų karjeroje, nors jis lengvai nugalėjo pasaulio čempionatą. Tokie įvertinimai malonūs.

– Kas yra tavo bokso idealas?

– Mike Tysonas. Jis labai gerai boksavosi, o jo moto buvo „greitis žudo.“ Lietuvoje mano autoritetas yra Egidijus Kavaliauskas. Man patinka stebėti, kaip jis kovoja ir mokytis iš jo. Jis tvirtas, greitas ir protingas ringe.

– Ar po visų kovų ringe lieka laiko merginai?

– Iš tikrųjų, tai turiu dukrą. Gustei jau metai ir keturi mėnesiai. Su dukros motina planavome susituokti, bet nepavyko ir dabar nelabai bendraujame. Ji šiuo metu gyvena Airijoje. Kadangi sportuoju ir negaliu dažnai jų aplankyti, kilo konfliktas. Tačiau su dukra bendrauju internetu arba kartais aplankau. Visi sako, kad ji labai panaši į mane. Visas savo pergales skiriu dukrai. Labai jos pasiilgstu. Planavau po olimpiados nuomotis ar pirkti butą Vilniuje ir gyventi su dukros mama, bet dabar planai pasikeitę, teks skraidyti į Airiją.

Leave a Comment